1941-1969

              1941 metų birželio 8-osios rytmetį buvo suimtas ir Aleksandras Stulginskis su savo žmona Ona. Teko pergyventi visus sovietinių lagerių baisumus – buvo nekaltai nuteistas dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų. Teko iškęsti fizinį ir moralinį pažeminimą: čekistai jį specialiai laikė tarp vagių ir banditų. Per stebuklą liko gyvas. Po Stalino mirties 1954 metais iš kalėjimo buvo paleistas ir nutremtas į Komiją.

              Praėjus 15 metų nuo suėmimo – 1956 m. gruodžio mėnesį A. Stulginskiui ir jo žmonai buvo leista grįžti į Lietuvą. 1956 m. grįždamas iš tremties išsiuntė raštą TSRS generaliniam prokurorui, reikalaudamas paaiškinti neteisėtą savo ir žmonos areštą, kalinimą, trėmimą: „Štai kodėl prašau, TSRS  generalini prokurore, neatidėliojant panaikinti mano teistumą, padaryti, kad laimėtų tiesa ir teisingumas“

              Grįžęs į Lietuvą įsidarbino Vytėnų sodininkystės daržininkystės bandymų stotyje. Apie savo gyvenimą jis rašė: „Kambariuką mes turime 2,5 x 2,5 m didumo. Talpinamės. Bendrai imant, jaučiuosi neblogai. Turime nusipirkę sofą senelei gulėti, o aš guliu sudedamoj lovutėje. G. paskolino staliuką, kėdę – tai visi mūsų baldai...“ Tačiau sovietinis teroras nesiliovė: po dvejų metų už atsisakymą parašyti prisiminimus, juodinančius prieškario Lietuvos Respubliką, buvo atleistas iš darbo, motyvuojant „pensijos paskyrimu...“ O ta pensija, kaip rašė A. Stulginskis, dviem–trim dienoms pragyventi užtektų, akių mulkinimas.

              1962 metais liepos 18 d. mirė Aleksandro Stulginskio žmona, kilniai talkinusi jo gyvenimo kelyje. Liko vienišas, bet nepalaužtas. Jis susirašinėjo su užsienyje gyvenančia savo dukra medike Aldona Juozevičiene. Ji savo siunčiamais siuntiniais neleido tėvui badauti. Aleksandras Stulginskis  laiškuose skatino savo anūkėlę Ramunę siekti mokslo, būti tikra lietuvaite. „Mūsų lietuvių maža, mes galime iškilti tik savo mokslu, gabumais, darbštumu“, – rašė jai senelis.

              Prezidentas Aleksandras Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22-ąją dieną. Palaidotas šalia savo žmonos Onos Stulginskienės Kauno Panemunės kapinėse, palikęs mums didelio pasiaukojimo dirbti Lietuvai pavyzdį.

Literatūra:

1. Eidintas, Alfonsas. Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – Gulago kalinys. Vilnius, 1995.

2. Eidintas, Alfonsas. Aleksandras Stulginskis ir jo epocha. Vilnius, 2014.

3. Lietuvos Respublikos prezidentai/ Sudarė A. Liekis, Vilnius, 1995. p. 249 – 251.